Pagaliau, įveikęs tūkstančius kilometrų lėktuvais, traukiniais ir automobiliais,
praveriu savo celės duris, atidarau langus ir įkvepiu vakarėjančios pievų tylos,
ant žolės besikaupiančios rasos, karvių šnopavimo kvapo.
Atveriu langą ir atsisėdu ant medinės lovos krašto. Žvelgdamas į besileidžiantį
ant laukų rūką jaučiu, tarsi nuo pečių būtų nusiritęs sunkus, mano paties ir kitų
užkrautas rūpesčių akmuo.
Nei mano mobilusis telefonas, nei internetas neveikia – kalnuose nėra ryšio.
Storos vienuolyno sienos nepraleidžia pašalinių garsų.
Su kiekvienu įkvėpimu kiekvienoje kūno ląstelėje daugėja ramybės.
Šias dienas gyvensiu šv. Benedikto regulos ritmu – Prancūzijos vienuoliai
mielai priėmė pasisvečiuoti.
Žmogus visada ieškojo aiškumo. Visais laikais. Visuose pasaulio kampeliuose.
Technologijos nieko nepakeitė – aiškumą reikia atrasti pačiam.
Aiškumo ieškojo ir Mozė, vesdamas izraelitus per Raudonąją jūrą, ir Jėzus
Kristus, keturiasdešimt dienų klaidžiodamas ir pasninkaudamas po Judėjos
dykumą bei pranašas Mohametas pasitraukdamas į Hiros uolą Džabal al-Nouro
kalne.
Aiškumo ieško ir mano kelionėse sutikti įdomūs žmonės. Nesvarbu, ar tai
dykumų princai, ar tokie patys, kaip kažkada ir aš – gyvenimo ar žmonių
suspardyti, įvairių smūgių sudaužyti žmonės, prisikėlę naujam gyvenimui.
Ieškau aiškumo ir aš, melsdamasis po vienuolynų, sinagogų ir mečečių
skliautais. Žadinamas varpo dūžių arba muedzino šauksmo.
Kad ir kiek aiškumo atrastum, – tai niekada nesibaigianti kelionė. Kaip
kasdienės duonos, duok mums aiškumo, Viešpatie. Dideliuose ir mažuose
pasirinkimuose. Kiekvieną dieną.