500 dienų Su Saudo Arabijos Princu #Indija, #Pakistanas ir #arabai

Nors Indijoje jau buvau lankęsis, bet su ja artimiau susipažinau išvažiavęs gyventi ir dirbti į Bahreiną bei Saudo Arabiją.Važinėdamas po Delį, Agrą, Džaipūrą mačiau skurdą, prabangą, įspūdingus istorinius paminklus, pilis, tvirtoves ir žinoma – nesibagiantį žmonių srautą.Mes, lietuviai susinervinam, kai kas nors įsitaiso per arti sausakimšame Palangos pliaže arba stumteli eilėje prie Maximos kasų. Indijoje – žmonės nejaučia atstumo. O gal tiesiog taip kovoja už būvį.Kai eilėje prie Tadž Mahalo išdžiūvę indai įsirėmė tiesiai į užpakalį, nugarą, šonus ir iš visų kitų pusių – iš pradžių pagalvojau, kažkas čia ne taip, bet niekas nekreipė dėmesio – spaudė ir stūmė mane link įėjimo. Čia mandagiai stovėdamas ir tipendamas žingsnelis po žingsnelio kaip vakariečiai tvarkingose eilėse – nieko negausi. Kova už būvį, už išgyvenimą.Lankydamasis po tokius gigantiškus objektus kaip Tadž Mahalas – žaviuosi ne tik jų didybe ir grožiu, bet visada pagalvoju kiek čia sudėta vergiško darbo aukų. Deja, tokio darbo gausu ir šiandien – ir Indijoje, ir Artimuosiuose Rytuose.Tačiau pati įdomiausia kelionė buvo į Varanasį traukiniu. Kas važiavęs indišku traukiniu žino kokia tai patirtis – kai vairuotojas mane išleido Agros geležinkelio stotyje – pagalvojau, kad nebereikia man į Varanasį – pasiliksiu Agroje, bet jis išgaravo, o atvažiavo mano belangis traukinys. Pro visas langų ertmes kyšojo galvos, kojos, žmonės susispaudę kaip silkės.Man patinka nuotykiai. Bet tuo pačiu ir švara bei higiena. Laimei turėjau pirmos klasės bilietą ir tuose vagonuose buvo langai.Ir labai džiaugiuosi aplankęs Varanasį – mūsų planetos Mirties sostinę. Kas truputį turtingesnis, tempia nabašnikus sudeginti ant Gangos upės kranto – kas sunkvežimiu, kas rikša, o kai kas – ir dviračiu. Palei Gangos upę mirusieji „suštabeliuoti“ kaip malkos, vienas ant kito aukštose krūvose. Šalia sukrautos ir tikros malkos, kūrenasi ugnis, specifiškai saldus lavonų deginimo kvapas sklinda po milijoninį miestą, palaidos karvės ėda plastiko krūvas – mokyklose aprašytos pagarbos šventam gyvuliui mažai belikę.Ir visur visur – nesibaigiantis žmonių srautas. Žiūrėdamas į tą žmonių vandenyną pasijauti kaip indiškoje meditacijoje – tas žmonių srautas užburia kažkokiu amžinybės ritmu – šiandien esi, rytoj ne. Į tavo vietą, bent jau Indijoje stoja ne naujas žmogus, bet milijonai.Visa Indija man pasirodė žavinga savo architektūra, valgiais, istorija, bet labai skurdi ir nešvari. Tik Bahreine sužinojau kokia Indija skirtinga. Apie kastas be abejo žinojau, bet neįsivaizdavau, kad Indijoje egzistuoja rasizmas, didžiulė priešprieša tarp hindu ir musulmonų religijų, tarp Indijos šiaurės ir pietų regionųBičiulis bahreinietis Faizalas paaiškino, kad jei indas iš pietų Indijos vadovaus kolektyvui, kurio branduolys iš Šiaurės Indijos – dar nieko. Bet neduok Dieve – atvirkščiai. Netrukus tuo pats įsitikinau – ypatingai ką reiškia „Keralos mafija“. Įsivaizduojamai žydų vienybei dar labai labai toli iki keraliečių. „Priimsi vieną keralietį į darbą – po metų nepastebėsi, kai iš 50 žmonių firmoje nebeliko nei vieno pakistaniečio, bangladešio ar jordaniečio. Visi bus iš Keralos“.Kai susiruošiau atleisti vieną pakistanietį – visas Indijos subkontinentas susivienijo prieš mane. Gavau gerą mūšį, bet ir jie suprato kas yra lietuviškas atkaklumas ir kietumas. Nemėgstu suabsoliutinimų, bet nesutikau nei vieno indo, pakistaniečio ar bangladešiečio, kuris pasakytų, kad „sorry- pamiršau, nepadariau, nesuspėjau – padarysiu šiandien. Arba rytoj“. Suras 100 priežasčių, ištrauks iš konteksto ką sakei prieš metus laiko ir jokiu būdu neprisipažins padaręs klaidą.Nors Pakistanas su Indija karo padėtyje, bet Saudo Arabijoje, Bahreine, Emyratuose jie labai vieningi. Supranta, kad turi laikytis išvien. O tokių prekybininkų kaip indai, kažin ar yra dar kur nors pasaulyje. Bahreine, Indijos pirklių šeimos gyvena jau šimtmečiais – nuo Šilko kelio laikų. Daug žmonių dirba IT industrijoje, bet taip pat – labai daug juodadarbių tiesiog gatvėse.Indai – labai darbštūs žmonės. Ir labai saugo savo darbo vietą.Pakistaniečiai – taksi, valytojai, statybininkai ir po 2011 metų „Arabų pavasario“ – tarnauja policijoje bei vidaus reikalų kariuomenėje.Ir visi labai didžiuojasi savo, nors ir skurdžiomis valstybėmis.Pas bičiulius pakistaniečius išsiaiškinau, kad pats įdomiausias miestas Pakistane turizmui – Islamabadas. Ten ir planuoju keliauti po pandemijos.Ir dar – Kašmyras.Nors Indija ir Pakistanas kaunasi dėl jo – kiek kalbėjau su kašmyriečiais – jie nori savo valstybės.O kol kas sveikinu visus Pakistano ir Indijos mylėtojus su šių šalių Nepriklausomybės dienomis. Pakistanas rugpjūčio 14a, Indija – rugpjūčio 15a!

Parašykite komentarą